Popiežius Pranciškus padrąsino Prancūzijos vyskupus ryžtingai tęsti kovą su pedofilija ir vykdyti nulinės tolerancijos kursą prieš seksualinius nusikaltimus. Šventojo Tėvo paraginimą Prancūzijos vyskupams perdavė Vatikano valstybės sekretorius kard. Pietro Parolin.

Kardinolas kreipėsi į Prancūzijos vyskupus, susirinkusius į plenarinę asamblėją Lurde. Vyskupai pagrindinį dėmesį skyrė seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje temai, taip pat neseniai į dienos šviesą iškeltiems ir teisingumo tiriamiems įvykiams. Vyskupai išklausė kardinolo žinią asamblėjos posėdyje antradienio vakarą.

Pirmadienio ryto Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie tai, kuo artimo meilė skiriasi nuo savanaudiškos meilės, apie vienybę ir tai, kas ją griaužia.

Dienos skaitiniuose apaštalas Paulius laiške Filipiečiams tvirtino: „padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil, 2, 1–3).

Šventasis Sostas pranešė, jog steigia naują katalikų charizminiam atsinaujinimui tarnausiančią instituciją „CHARIS“, kurios tikslas – tarptautiniu mastu geriau atsiliepti į Katalikų charizminio atsinaujinimo poreikius Bažnyčioje.

Margarita iš Lotaringijos gimė 1463 metais kilmingoje šeimoje. Jos pastangos gyventi dorybingai patraukė dėmesį dar pačioje jaunystėje. 1488 m. brolio iniciatyva Margarita ištekėjo už Alansono kunigaikščio Rene ir susilaukė trijų vaikų, tačiau jau po ketverių metų tapo našle.

Popiežius Pranciškus sekmadienį per Vidudienio maldos susitikimą komentavo Morkaus Evangelijos skaitinį apie meilės įsakymą – Dievo meilės ir artimo meilės. Jėzus visiems laikams išmokė, kad Dievo meilė ir artimo meilė yra neatskiriami; ne tik neatskiriami, o vienas kitą papildo.

„Krikščionis negali būti antisemitas. Mūsų šaknys yra bendros. Tai būtų tikėjimo ir gyvenimo prieštaravimas. Tuo tarpu esame pašaukti įsipareigoti, kad antisemitizmas būtų pašalintas iš žmonijos bendruomenės!“

Popiežius Pranciškus susitikime pirmadienį su Pasaulio Kalnų žydų kongreso delegacija prisiminė savo maldą Lietuvoje prie Vilniaus geto paminklo.

Šeštadienį Romoje palaimintąja paskelbta motina Clelia Merloni (1861 - 1930), Šventosios Jėzaus Širdies apaštalių kongregacijos steigėja. Apeigoms Laterano bazilikoje vadovavo kardinolas Angelo Becciu, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Mišiose Vatikano bazilikoje melstasi už devynis kardinolus ir 154 arkivyskupus ir vyskupus. Prisimintas taip pat amžinatilsis vysk. Juozas Preikšas, Panevėžio vyskupas emeritas, miręs vasario 11 dieną.

Popiežius Pranciškus šeštadienio rytą aukojo Mišias už kardinolus ir vyskupus, mirusius per pastaruosius dvylika mėnesių. Su Šventuoju Tėvu koncelebravo daugelis Romos kurijoje ir popiežiaus vyskupijoje tarnaujančių kardinolų ir vyskupų.

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Tapati“ 2017 m. vasaros numerio. 

Išpažintis šiuolaikiniam žmogui kelia nejaukumo jausmą. Dažnas atlieka ją tik kartą per metus, pareigos labiau verčiamas, nei širdies vedamas. Kam ji reikalinga ir kada ji būna tikra kalbamės su Šv. Ignoto bažnyčios kunigu, policijos kapelionu Algirdu Toliatu.

Jėzuitų leidžiamo žurnalo „Civiltà Cattolica“ vedamasis - apie Sinodą, skirtą jaunimui, pabrėžusį Bažnyčios sinodinę formą.

Trečiadienį, naujų Popiežiškojo Urbono universiteto akademinių 2018-2019 m. mokslo metų atidarymo ceremonijoje Didysis universiteto kancleris kard. Fernando Filoni kalbėjo apie „įvairiapusišką universiteto veidą“ ir nuolatinę misionierišką įtampą.

„Žodis tapatybė, - sakė Pranciškus, - nėra lengvas“. Kas aš? Tai vienas iš rimčiausių klausimų: savęs pačių, kitų, Dievo ir istorijos akivaizdoje.

Lapkričio 1 d. Buenos Airėse baigėsi kelias dienas trukęs katalikiškos „Scholas Occurentes“ ir hebrajiškos „World Ort“ organizacijų surengtas 400 jaunuolių iš 30 skirtingų pasaulio vietų susitikimas. Abi šios organizacijos pagrindinį dėmesį skiria ugdymui.

Šiais metais įkurtos gedulinių giesmių giedotojų grupės „De profundis“ narius susiburti paskatino noras išsaugoti seną ir prasmingą giedojimo laidotuvėse bei geduliniuose minėjimuose tradiciją, senuosius, šimtmečiais nusistovėjusius liaudiško pamaldumo už mirusiuosius papročius bei muzikines jų raiškos formas.

„Nors šiandien šios tradicijos vis dar tebėra gyvos, pamažu išeinant senosios kartos giedotojams, jų puoselėjimas tolydžio silpsta, todėl būtina aktyviai veikti, kad šis nematerialus tautos kultūros ir jos dvasingumo paveldas neišnyktų“, – pastebi „De profundis“ narys RIMANTAS KLEVEČKA.

Melsdamiesi palaimintojo Teofiliaus Matulionio litaniją atrandame kreipinį: „Dieviškojo Gailestingumo apaštale, melski už mus!“ Kodėl naudojamas šis vardas, ką jis turi bendro su vyskupu Teofiliumi?

Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo. Šiuos žodžius tariame per kiekvieno sekmadienio liturgiją kalbėdami Didįjį tikėjimo išpažinimą. Tačiau ar iš tikro šio prisikėlimo laukiame? Ir amžinojo gyvenimo? Statistiniai duomenys rodo, jog daugybė krikščionių, taip pat besilankančiųjų bažnyčioje, tikėjimo amžinuoju gyvenimu yra atsisakę ar bent laiko tai gana nepatikimu dalyku. Skaičiai atrodytų dar liūdniau, jei įsileistume į tokius klausimus kaip štai šis: ar tokiam laukimui mūsų gyvenime tenka koks nors praktinis vaidmuo? Ar galimybę gyventi amžinai laikome paguodžiančia ir gražia, ar tai mums lieka labai miglota bei netikra, maža to, gal net negeidautina? Hansas Ursas von Balthasaras taip apibūdino šį klausimą: „Atrodo, tartum šiuolaikiniam žmogui kažkas būtų perpjovęs sausgysles, kad jis nebegalėtų bėgti ankstesnio tikslo link, tartum jam būtų pakirpti sparnai, būtų sunykusi dvasinė transcendencijos juslė. Kodėl taip atsitiko?“. Žinoma, dėmesio, priešingai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, gyvenimui anapus mirties nestokojama ir šiandien. Ir šiandien tebėra gyvas noras vėl pamatyti mylimus žmones; nuojauta, kad teismas gali egzistuoti ir kad man kada nors gali tekti prieš jį stoti, neišvengiamai nusmelkia mus tada, kai rengiamės daryti tai, ką patys laikome neteisinga.

1. Šventųjų gerbimui Bažnyčioje kelią atvėrė kankiniai

Kanonizacijos pirmaisiais krikščionybės amžiais nevyko, buvo gerbiami persekiojimų metu nukankinti krikščionys. Saugant kankinių atminimą fiksuota kankinystės data, darbai  (kuo žmogus labiausiai pasižymėjo), kankinystės aprašymas ir vieta (kur jį galima pagerbti). Kankiniai buvo gerbiami ne ten, kur gimė, o kur mire. Tai atspindi lotyniškas posakis – sanguine mutavit patriam – per kraują pakeitė tėvynę.

Šventumas – tai Dievo mums duotas pašaukimas, skirtas ne kai kuriems išskirtiniams asmenims, bet kiekvienam iš mūsų. Tai visuotinis pašaukimas, kuriuo esame kviečiami dalytis ir juo gyventi. Mes gyvename drauge, padėdami vieni kitiems ir eidami tuo pačiu keliu, mėgindami jame atpažinti tai, ką Viešpats Jėzus išsakė savo palaiminimuose. Palaiminti mes…

Amerikiečių tyrimų institutas „Pew Research Center“ spalio 29 dieną paskelbė analizę apie tai, kaip Vakarų ir Rytų europiečiai skiriasi religija bei socialinėmis pažiūromis.

Nurodoma, kad 2015-2017 metų laikotarpiu 34 Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos šalyse buvo apklausta beveik 56 tūkstančiai įvairaus amžiaus pilnamečių asmenų. Tyrėjai bandė „nufotografuoti“ ne vien šių šalių visuomenių religingumą, bet ir sąsajas su kai kuriomis temomis, dėl kurių pastaraisiais metais buvo plačiai ir aštriai polemizuojama.

Šeštadienį pasirodė Sinodo jaunimui baigiamasis dokumentas. Nors visi 249 dokumento punktai dviejų trečdalių balsavusiųjų dauguma buvo patvirtinti, keletas, sulaukusių daugiausiai balsų „prieš”, skatina į juos atkreipti dėmesį.

Spalio 27 d. jaunimas papuošė savo šypsenomis ir džiaugsmu. Šiauliuose vyko vyskupijos jaunimo atsinaujinimo diena „Būkite linksmi ir džiūgaukite! (Mt 5-12).

Sekmadienį Vatikane pasibaigęs Vyskupų Sinodas neliks be pėdsako, pozityviai paveiks Bažnyčios gyvenimą, paskatins didesnį ganytojų dėmesį ir pagyvins dialogą su jaunąja karta.

„Pew Research Center“, dažnai pateikiantis išsamias apklausas ir apie su religiniais įsitikinimais susijusius klausimus, spalio 29 dieną paskelbė analizę apie tai, kaip „Vakarų ir Rytų europiečiai skiriasi religija bei socialinėmis pažiūromis“.

Iš netobulų šeimų vis tiek sklinda geroji žinia – džiaugsmas pasauliui! Apie tai mąstau prisimindama devintąjį Pasaulio šeimų susitikimą, vykusį Dubline rugpjūčio mėnesį. Katalikų Bažnyčia kas trejus metus organizuoja milžiniško dydžio penkių dienų renginius šeimoms. Tris dienas vyksta kongresas, jame įvairių sričių pasaulinio lygio specialistai kalba šeimos klausimais. O renginio kulminacija prasideda ketvirtos dienos vakare – šeštadienį, kai šeimos susirenka į Šeimų festivalį, kas kartą nustebinantį savo programa (Dubline pasirodė River Dance, Andrea Bocceli bei... kurčiųjų ir „Didelių vilčių“ (benamių) chorai). Festivalyje apie kasdienį savo gyvenimą visada kalba penkios šeimos iš penkių žemynų. O viską vainikuoja sekmadienio šv. Mišios su popiežiumi! Dalijuosi keliomis mane palietusiomis mintimis iš šios šeimų šventės.

Popiežius Pranciškus paskelbė video žinią kardinolui Mario Aurelio Poli, jį pakeitusiam Buenos Airių arkivyskupui, kreipdamasis šioje Argentinos arkivyskupijoje vykstančio Sinodo proga.

Apie ką tik pasibaigusį Vyskupų Sinodą ir jo rezultatus kalbamės su Lietuvos Vyskupų konferencijai atstovavusiu Vilniaus augziliaru vysk. Dariumi Trijoniu.

„Pirkti paveikslus ir laikyti juos namuose manęs nedomina, tačiau kaip aš norėčiau, kad Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, kuri dabar atgimsta Vilniaus centre, būtų meno kūrinių ir žmonės galėtų jais gėrėtis“, – apsilankęs sekmadienį Vilniuje uždaromoje „ukrainietiškojo Saukos“ Igorio Gubskio parodoje sakė kunigas Algirdas Toliatas.

Kunigas pripažįsta, kad menas liečia žmonių širdis, todėl provokuoja dvasinius ieškojimus ir padeda rasti atsakymus.

Pirmadienį popiežius Pranciškus priėmė Šv. Karolio misionierių kongregacijos narius, dalyvaujančius Romoje vykstančioje savo generalinėje kapituloje.

Spalio 29 d. minime pal. Mariją Restitutą (Heleną) Kafką. Ji gimė 1894 metais batsiuvio ir gėlių pardavėjos šeimoje ir gavo pasaulietinį vardą Helena. Kai Helenai Kafkai buvo dveji metai, ji su tėvais išsikėlė į Vieną. Jaunystėje ją kankino mikčiojimas, todėl ilgą laiką ji buvo pasišventusi tylėjimui. Helena Kafka dirbo virėja, vėliau – slaugytoja pranciškonių vienuolių globojamoje ligoninėje Lainze. 1914 metais įstojo į „Krikščioniškos meilės pranciškonių“ kongregaciją ir pasirinko vienuoliškąjį Marijos Restitutos vardą. Vėliau ji tarnavo Vienos ligoninės operacinėje, kur buvo mylima už savo draugiškumą ir energingą charakterį.

Nėra krikščioniška laukti kol ieškantys broliai pasibels į duris: turime patys eiti pas juos, nešdami ne save, bet Jėzų. Jis mus siunčia, kaip savo mokinius, padrąsinti ir pakelti savo vardu. Siunčia kiekvienam pasakyti: „Dievas tave prašo, kad leistum Jam tave mylėti“. Tačiau kiek kartų vietoj šios išlaisvinančios išganymo žinios nešėme save pačius, savo „receptus“, savąsias Bažnyčios „etiketes“.

Šeštadienio vakarą patvirtinus Sinodo baigiamąjį dokumentą, į visus dalyvius kreipėsi Sinodo generalinis sekretorius kard. Lorenzo Baldisseri ir šios Sinodo asamblėjos pirmininkas – delegatas kard. Louis Raphael Sako. Trumpą kalbą pasakė ir popiežius Pranciškus.