Paaiškinkite 1634 metų Polianovkos taikos svarbą. Kas 1704 metais įvyko Narvoje? Kas Maskvoje 1920-aisiais pasirašė taikos sutartį ir kodėl tai svarbu dabar?
Tai – ne istorijos egzamino klausimai. Tai yra aktualūs nacionalinio saugumo klausimai, turintys įtakos taikai ir karui Europoje. Jie rodo, kad Kremliaus imperialistinis mąstymas neapsiriboja vien Ukraina. Rusija siekia atkurti savo įtakos sferą remdamasi pusiau mistiniu istoriniu mandatu. Dėl to turėtų nerimauti visos Rusijos kaimynės. Taip pat turėtų nerimauti ir jų sąjungininkės.
Birželio 9 dieną, kai buvo minimos 350-osios Petro Didžiojo gimimo metinės, kalbėdamas studentams Maskvoje Vladimiras Putinas su šypsenėle pasakė, kad jo „likimas“ – „grąžinti“ ir „sutvirtinti“ pirmojo Rusijos imperatoriaus užkariautas teritorijas. Jis konkrečiai paminėjo Narvos (dabar – Estijos) miestą, kurį Petras I 1704 metais atėmė iš švedų. Dėl to Estijos vyriausybė nedelsdama pareiškė diplomatinį protestą.
Kitos naujienos: Rusijos Valstybės Dūmai pateiktas pasiūlymas atšaukti Sovietų Sąjungos valstybės tarybos 1991 metais priimtą nutarimą dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo. Akivaizdi grėsmė kyla Lietuvos teisiniam statusui ir valstybės sienoms. Pastaba faktų tikrintojams: Lietuvos prieškario nepriklausomybę Sovietų Rusija iš tiesų pripažino 1920 metų Maskvos sutartimi.
Keitimasis senomis istorinėmis pretenzijomis yra žaidimas be ribų. Vienas Lietuvos parlamento narys, atsakydamas į V. Putino pastabas, citavo (ne visai tiksliai) 1634 metų Polianovkos sutartį, teigdamas, kad Rusijos Smolenskas iš tikrųjų yra lietuviškas miestas.
Žemėlapyje žiojėja ir naujesnės istorijos skylė. Praėjusį mėnesį Latvijos valdžia nusprendė nugriauti paminklą sovietų „išvaduotojams“ viename Rygos parke. Šis paminklas su 79 metrų aukščio obelisku ir didžiulėmis bronzinėmis skulptūromis vargu ar yra istorinė vertybė – jis pastatytas tik 1985 metais.
Tačiau jo pašalinimas gali sukelti nesutarimų ir priminti apie sovietmečio laikų Bronzinio kareivio paminklą Taline. Estijos valdžios institucijos, motyvuodamos viešosios tvarkos problemomis, 2007 metais jį perkėlė, ir tai išprovokavo nacionalinio saugumo krizę: riaušes, ambasados Maskvoje blokadą ir kibernetinę ataką.
Ką tik grįžau iš Rygos. Latviai kol kas ramiai vertina paminklo nugriovimo riziką. Kremlius „neturi galimybių“ išnaudoti šį klausimą, sako vienas pareigūnas. Vietos rusai nenori būti laikomi Kremliaus parankiniais. Valdžios institucijos akylai stebi piktavalius. Atsitraukti būtų politiškai neįmanoma: artėja rinkimai, o fizinių sovietų okupacijos ženklų ištrynimas yra apčiuopiamas būdas išreikšti pasibjaurėjimą V. Putino karu Ukrainoje ir smūgiu, kurį jis sudavė pragyvenimo lygiui dėl padidėjusių degalų ir maisto kainų.
Daugeliu atvejų pavėluotai ir skausmingai išmokome į finansus, ekonomiką, energetinį saugumą, teisinę sistemą, socialinę sanglaudą, žiniasklaidos aplinką ir kitas šiuolaikinės visuomenės sritis žvelgti per nacionalinio saugumo prizmę. Užuot rinkęsi pagal kainą ir patogumą, dabar galvojame apie atsparumą ir riziką.
Tai turėtų apimti ir istoriją: Vakarų Europos žemėse daugelis mano, kad senos datos ir seniai pasibaigę mūšiai – ne jų reikalas. Bet jei mūsų priešininkai naudojasi istorija, kad pateisintų teritorines pretenzijas ir karą, tai yra mūsų reikalas. Mums reikia naujos nacionalinio saugumo istorijos disciplinos: turime suprasti praeitį geriau nei mūsų priešininkai. Žinodami, kas, kada ir kodėl kam ką padarė, padėsime sprendimų priėmėjams suprasti tendencingų, selektyvių praeities interpretacijų reikšmę. Tai taip pat padės šiuos klausimus iškelti rinkėjams ir parengti atsakomąsias priemones,
Kuo daugiau žinome apie praėjusius amžius, tuo daugiau galimybių turime formuoti šį šimtmetį.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
