Jei manote, kad konfrontacija su Vladimiro Putino Rusija kelia nerimą, pasvarstykite, kiek blogiau gali būti. Įsivaizduokite, kad mūsų akademinis, žiniasklaidos, politikos ir šou verslo elitas, paveikti dešimtmečius trukusio atkaklaus šnekinimo, jaučiasi labai skolingas Maskvai, o jos propaganda, kuri toli gražu nėra tulžinga ir sau prieštaraujanti, yra subtili, kantri ir veiksminga.
Įsivaizduokite, kad mūsų tiekimo grandinės, eksporto rinkos ir ypatingos svarbos infrastruktūra labai priklauso nuo Rusijos, kuri dėl sankcijų ne tik kad nenukentėjo, bet daug metų ruošėsi jas sužlugdyti.
Tai tik kelios iš problemų, su kuriomis susiduriame kalbėdami apie Kiniją – kur kas galingesnį ir rimtesnį priešininką nei V. Putino valdoma neefektyvi, aptriušusi ir inertiška sistema.
Pradėkime nuo ekonominės įtakos. Išskyrus degtinę, vargu ar savo namuose turite ką nors rusų gamybos. Visur paplitę produktai, pagaminti Kinijoje. Kinija yra dešimteriopai didesnė pagal gyventojų skaičių ir gauna 20 kartų daugiau tiesioginių užsienio investicijų nei Rusija. Jos sparčiai auganti ekonomika, vertinant pagal perkamąją galią, yra didesnė nei Jungtinių Valstijų.
Ambicijos taip pat skiriasi. Rusija nori sunaikinti Ukrainą, dominuoti savo kaimynystėje ir nutraukti Amerikos branduolinių pajėgų buvimą Europoje. Tuo metu Xi Jinpingas tiki, kad Kinija turėtų tapti galingiausia pasaulio valstybe, ir planuoja tai pasiekti iki 2049-ųjų – Komunistų partijos atėjimo į valdžią šimtųjų metinių.
Kinijos pastangos yra daug rimtesnės nei Rusijos. Ji negailestingai išnaudoja Vakarų visuomenių atvirumą. Naujoje Kinijos stebėtojo Isaaco Stone'o Fisho knygoje „Amerika antra: kaip Amerikos elitas stiprina Kiniją“ (America Second: How America's Elites Are Making China Stronger) aprašoma Pekino įtaka Amerikos gyvenimui.
JAV užsienio politikos guru Henry Kissingeris yra vienas iš taikinių: jis yra Pekino lobistas, teigia I. S. Fishas. Kinijos spaudimas apkarpė sparnus kritikams, pavyzdžiui, „Bloomberg“, kuri teikia pirmenybę finansinių duomenų verslui, o ne tiriamajai žurnalistikai. Leidėjai, norintys patekti į Kinijos rinką, apkarpo savo katalogus. Holivudas įtraukia į juoduosius sąrašus tokias Tibetą remiančias žvaigždes kaip Richardas Gere'as ir keičia siužetus, kad įtiktų Kinijos cenzoriams.
Rusija negali tam prilygti. Ji siūlo „paauksuotą“ prieigą prie kasmetinių Valdajaus susitikimų su V. Putinu. Vizų draudimai, engimas ir ieškiniai dėl šmeižto riboja kai kurių žiniasklaidos priemonių kritiką. Tačiau tokios pastangos nublanksta prieš Kinijos įtaką.
Šalyse, kuriose iš universitetų tikimasi, kad jie veiks kaip verslas, kinų studentai padeda pinigų stygių jaučiančiam aukštajam mokslui išsilaikyti. Kritikai pastebi, kad jų biudžetai mažėja. Studentų miesteliuose ribojamos diskusijos, iš mokymo programų išbraukiama jautri medžiaga. Puolimas prieš akademinę bendruomenę yra galingiausias Kinijos ginklas: jis tirpdo mūsų gebėjimą suprasti, kas vyksta.
Kitas turtas, pavyzdžiui, milžiniški infrastruktūros projektai – keliai, geležinkeliai, oro uostai ir uostai – pritaikyti kylančios ekonomikos šalių poreikiams, nesirūpinant žmogaus teisėmis ar skaidrumu. Praėjusį mėnesį buvo atidaryta nauja Kinijos finansuojamo geležinkelio atkarpa tarp Vengrijos ir Serbijos – dviejų Pekino įtakos Europoje bastionų.
Tokios platformos kaip „TikTok“ ir „Huawei“ bei kitų bendrovių parduodamos technologijos taip pat daro ekonominę ir politinę įtaką (kai kuriais atvejais su įdiegtomis paslėptomis cenzūros galimybėmis). Be to, jos padeda vykdyti nepasotinamą duomenų rinkimo programą, pagal kurią renkama ir analizuojama dešimčių milijonų užsieniečių asmeninė informacija.
Rusija taip pat turi savo ginklų. Ji siūlo Afrikos diktatoriams „represijų rinkinį“ – samdinių, kibernetinių atakų ir ginklų kokteilį mainais į nuolaidas gamtiniams ištekliams. Ji samdo į pensiją išėjusius Vakarų politikus ir subsidijuoja dabartinius.
Marine Le Pen, kuri gali laimėti Prancūzijos prezidento rinkimus, gavo naudos iš Rusijos paskolos. Jos pergalės atveju būtų pakenkta NATO, ES ir Jungtinės Karalystės partnerystei su Prancūzija gynybos srityje. Tačiau Rusijos silpnybės trukdo šioms pastangoms.
Dar prieš karą Ukrainoje Kremliaus gerbėjų ratas buvo ribotas: dešinėje – etniniai ir religiniai fanatikai, kairėje – Amerikos kritikai. Du dešimtmečius trunkantis V. Putino valdymas suteikia mažai progų džiaugtis. Nepaisant viso Kinijos komunistų partijos bjauraus elgesio, Pekino iškilimas yra įspūdingas.
Rusijos ir Kinijos keliamos grėsmės skiriasi, tačiau jos naudojasi tomis pačiomis didelėmis Vakarų silpnybėmis: neišmanymu, arogancija, patiklumu, drovumu ir godumu. Mes nepaisėme įspėjimų (kurių gausu nuo praėjusio amžiaus 10-o dešimtmečio) apie Rusijos neoimperializmą ir Kinijos ambicijas ilguoju laikotarpiu.
Paskubėjome pamiršti 1989-ųjų žudynes Tiananmeno aikštėje ir kruviną V. Putino atėjimą į valdžią. Pervertinome veikimo ir nepakankamai įvertinome neveikimo rizikas. Svarbiausia, kad mums pirmoje vietoje buvo pelnas. 2001 metais skubiai priėmėme Kiniją į Pasaulio prekybos organizaciją, remdamiesi menkais argumentais, kad klestėjimas paskatins politinį liberalizavimą.
Taip nenutiko. Taip pat ir mūsų verslo elitas tris dešimtmečius puotavo prie Rusijos lovio. Mes Britanijoje plovėme reputacijas ir turtus. Vokietija rijo dujas. Italija ir Prancūzija pardavinėjo atostogas ir prabangos prekes.
Dabar bundame. Mieguisti europiečiai didina išlaidas gynybai, atsisako antiamerikietiškų pažiūrų ir skubiai bando nutraukti komercinius ryšius su Rusija. Dilemos atrodo sunkios: galima recesija Vokietijoje, greičio apribojimai greitkeliuose. Kitą žiemą gali tekti prisukti termostatus. Tačiau tai tik menkos problemos, palyginti su tuo, kas mūsų laukia tikrojoje dramoje – kovoje su Kinijos monstru.
Kinija jau ruošiasi šiai konfrontacijai, didindama savarankiškumą gyvybiškai svarbių technologijų, pavyzdžiui, aviacijos ir kosmoso bei puslaidininkių, srityje. Mūsų pastangos padaryti mūsų ekonomiką atsparesnę vos prasidėjo. Tačiau ant kortos pastatyta gerokai daugiau. Rusija taikosi į mūsų sąjungininkus. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne, Kinija taikosi į mus.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
