Daugelis pamename tą prieš trisdešimt metų Europoje nuvilnijusią optimizmo bangą, kai griuvo sienos ir režimai, kai užgniaužtą visuomenę pakeitė stiprėjanti bendruomenė, atvira rinka ir žodžio laisvė. „Pew Research Center“ visą šį laikotarpį vykdė apklausas. Klausimai apie demokratiją ir rinkos ekonomiką pirmiausia buvo užduoti 1991 m., vėliau - dar kartą 2009 m. ir 2019 m. Kelių valstybių - Vengrijos, Lietuvos ir Ukrainos - parama abiem klausimais sumažėjo 1991–2009 m., bet pastarąjį dešimtmetį vėl pradėjo didėti. O pasitenkinimas gyvenimu per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje ženkliai išaugo nuo 13 proc. 1991 m. iki 44 proc. 2019 m.
„Pew Research Center“nustatė, kad nors tiknedaugelis buvusio Rytų bloko žmonių apgailestauja dėl monumentalių 1989–1991 m. pokyčių, tačiau jie nėra visiškai patenkinti dabartinėmis politinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis. Iš tiesų, kaip ir Vakarų Europoje, nemaža dalis Vidurio ir Rytų Europos piliečių nerimauja dėl ateities tokiais klausimais, kaip nelygybė ir jų politinių sistemų veikimas. Taip pat paplito nuomonė, kad per milžiniškus pastarųjų 30 metų pokyčius elitas įgijo daugiau nei eiliniai piliečiai. Vienas iš veiksnių, sukeliančių nepasitenkinimą demokratijos veikimu, yra nusivylimas politiniu elitu, kurio priežastis yra ryšių su paprastais piliečiais nebuvimas.
Perskaitęs šį tyrimą prisiminiau Madelein Albright knygą „Fašizmas. Įspėjimas“, kur ji sako, kad kiekvienas iš mūsų nenumaldomai trokšta laisvės – bent taip tiki demokratai. Tačiau tas troškimas dažnai, regis, varžosi su noru, kad mums kas nors pasakytų, ką daryti.
„Ypač kai išsigąstame, supykstame ar sutrinkame, kyla pagunda atsisakyti trupinėlio savo – ar, kas mažiau skausmingo, kieno nors kito – laisvės dėl aiškumo ir tvarkos <….> Visą istoriją demagogams geriau nei demokratams sekasi kurstyti visuotinį įkarštį, ir beveik visada taip yra dėl to, kad jie atrodo ryžtingesni ir labiau užtikrinti savo sprendimais“, - šios M.Albright mintys labai taikliai apibūdina ir dabartinę situaciją Lietuvoje.
Daugelyje šalių ekonominiai, technologiniai ir kultūriniai veiksniai silpnina politinį centrą ir stiprina kraštutinius kairiuosius ar dešiniuosius. Pasak jos, demokratinių vertybių puldinėjimas daugelyje valstybių sustiprėjo. Ji perspėja apie XXI a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui, kad mes esame netoli to ir negalime atsilaiduot.
Brandžios demokratijos valstybėse politiniai judėjimai kalbasi tarpusavyje, jie bando derintis ir ieškoti sąlyčio taškų, o fašizmas, apie kurį kalba Albright, būtent ir pasižymi agresyvumu, kurio neturi demokratijos užaugintos partijos. Tokios partijos ir judėjimai nori, kad jiems paklustų visi, teisingos yra tik jų idėjos ir Lietuvos politinėje daugumoje vykstantys procesai rodo, kad mes taip pat judame ta kryptimi. Praėjus keturiems metams po rinkimų, mūsų kažkodėl jau nešokiruoja tas karingas, agresyvus ir arogantiškas savo siūlymų ir idėjų stūmimas: sureguliuoti, uniformuoti, uždrausti, neleisti, apriboti – visa tai liudija, kad Lietuvos ūkanose jau pradeda kilti muštruojančios politinės jėgos lūkestis. Tokios politinės jėgos niekada nesieks keisti žmogaus elgsenos šviečiant ir informuojant, o eis paprastu ir greitu keliu - tiesiog apribos ir uždraus. Tvarkos ir stabilumo pasiilgę žmonės visada nori greito ir paprasto sprendimo, bet iki šiol jie patys neturi jokio noro dalyvauti šiuose procesuose – visi nori permainų, bet, deja, niekas nenori keistis pats. Ir tada ta permainų misija deleguojama „kažkam“, o tas „kažkas“ nebūtinai yra demokratas ir nori naudotis demokratijos teikiamais įrankiais. Dažnu atveju bando tą padaryti muštru, nes taip greičiau ir paprasčiau.
Istorijoje turime daugybę pavyzdžių, liudijančiu, kad kai visuomenė netobulėja ir nesilavina, kai visuomenės nariai ne patys siekai tikslo ir įgyvendina pokyčius, o kažkam deleguojama atsakomybė už jį priimti sprendimus, taip atsiranda tokie lyderiai, kaip kad Hitleris ir kt., kurie tautą nuveda į pražūtį. Akivaizdu, kad ir mes vaikštome ant ribos tų tendencijų, iš kurių gimsta Albraight aprašyto šiandieninio fašizmo apraiškos.
Brandžiose ir stipriose visuomenėse pats žmogus yra atsakingas už save, atsakingai priima sprendimus ir veikia. Mūsų visuomenės branda dar nėra pasiekusi tokio lygio, todėl ir atsakomybės suvokimas vis dar yra išplaukęs ir mes taip lengvai deleguojame kitiems atsakomybę už save. Irkai atsiranda toks, kuris pažada įvesti tvarką ir šviesų rytojų, jis suburia labai didelį palaikytojų būrį, o agresyvų idėjų stumimą dalis visuomenės priima kaip stipraus lyderio požymį, nesusimąstant, kad užsispyręs kitų negirdėjimas iš tikrųjų yra kelias į fašizmą.
Prisiminkime Seime nuskambėjusią frazę: mes turime daugumą ir darysime taip, kaip norėsime, o mažuma turės paklusti. Jau tada tai turėjo kiekvienam mąstančiam žmogui nuskambėti kaip įspėjimas, kad demokratinių procesų mūsų politikoje ir sprendimų priėmimo procese mažės. Turime suvokti, kad mūsų visuomenėje politinių procesų suvokimo ir demokratijos luobelė dar nėra stora, todėl mes vaikštome labai plonu ledu.
Vienintelis kelias išvengti pražūtingų procesų yra stiprių ir demokratines vertybes pripažįstančių partijų veikimas kartu. Jos turi sudaryti galios centrus, kurie inicijuotų diskusiją apie valstybės ateitį, būtinų reformų įgyvendinimą, koncentruotų galią reformoms vykdyti, kad šiame perturbacijų laikotarpyje būtų sureguliuota valstybės laivo judėjimo kryptis. Tokiomis sąlygomis juk ypatingai svarbu pagalvoti ir apsispręsti, kokia valstybės vystymosi trajektorija garantuotų jos išlikimą ir tolimesnį spartų vystymąsi. Pagaliau reikia išdrįsti garsiai pasakyti, kad kiekvienas mąstantis žmogus turi suvokti, kad bet koks permainų procesas yra skausmingas, ilgas ir nepopuliarus. Nėra nei gerų, nei greitų ir visiems įtinkančių sprendimų – yra tik sunkus darbas.
Nepamirškime jau patirtų pamokų - jeigu klasikinės partijos nieko nesiūlo ir nekalba, tai atsiranda tie, kurie pasiūlo greitus, pigius ir efektingus sprendimus. O jeigu dar pasako, kad tau pačiam niekuo nereiks rūpintis – mes čia viską atimsime ir perdalinsime, tai už tokius žmonės giliai nesusimąstę pradeda balsuoti abiem rankom. Jeigu nešviesime ir nelavinsime savo bendruomenės, atsisakysime sunkaus ir ilgo kelio link permainų, tai mūsų visuomenė taps vis labiau priklausoma nuo „lyderių“ , kurie pasako, ką galvoti, kurie savo tikslus paverčia visos tautos troškimais.....
“Pagalvokite apie visus valdžiai keliamus reikalavimus, tada pridėkime milžiniškus pokyčius, įvykusius per pastaruosius septynis dešimtmečius, kolonializmo galą. Geležinės uždangos griuvimą, susiaurėjusį atotrūkį tarp Šiaurės ir Pietų, technologijų revoliuciją ir padidėjusį žmonių mobilumą. Bet kokiais objektyviais matais matuojant demokratija – nors visur išbandyta – nežlugo ir nežlunga. Kodėl tuomet mums taip dažnai atrodo, kad žlugo ir žlunga? <…> dabar svarstau, ar mes, demokratijos piliečiai, nesuklydome, formuluodami teisingus klausimus. Galbūt taip įpratome prie savo aparačiukų akimirksniu teikiamo pasitenkinimo, kad nebeturime kantrybės demokratijos vėžlio žingsniui. Galbūt leidomės manipuliuojami sukčių, žadančių atnešti pasaulį ant sidabrinės lėkštutės, bet nė nenutuokiančių, kaip savo pažadus tesėti. Galbūt leidomės taip apgaunami ir sugluminami regimybės – ryžto iliuzijos, rėksmingų reportažų apie smulkmenas, netikrų realybės šou dramų, - kad nepažįstame, kas tikra, ir tvirtai tikime tuo, kas netikra. Galbūt pribrendo metas padaryti pertraukėlę ir geriau apmąstyti, ką iš tikrųjų turime galvoje, kalbėdami apie tokius dalykus kaip didybė ir jėgą“, - sako M.Albraight. Nieko daugiau nebepridursi.... nebent, kad jau pats metas visiems pradėti mąstyti.
Robertas Dargis
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
